Ugdymo ekspertai įvardijo ateities švietimo valiutą

Dabartiniai jauni žmonės gyvena pasaulyje, kuriame informacijos ir galimybių rekordiškai daug, tačiau ir sprendimų svoris bei pasirinkimo paralyžius taip pat yra didžiulis. Kaip pastebi „AMES Education“ organizuojamame tarptautiniame vidurinio mokslo ir stovyklų užsienyje forume „Study The World“ diskutuosiančios švietimo ekspertės, universali švietimo valiuta, kurią daugelis įsivaizduoja kaip gerą diplomą ar „teisingą“ ugdymo programą, realybėje neegzistuoja – nei aukšti pažymiai, nei prestižinis diplomas savaime negarantuoja profesinės sėkmės, tam reikia visai kitų dalykų.

Atotrūkis tarp teorijos ir realybės

„Šiandien vis dar dalis jaunuolių ir jų tėvų tiki, kad geras diplomas ar „teisingai“ pasirinkta programa taps savotiška universalia švietimo valiuta – bilietu į sėkmingą karjerą ir stabilų gyvenimą. Tačiau realybė rodo ką kita: net ir labai gerai besimokantys jauni žmonės pasiklysta studijų pasirinkimuose, kelis kartus keičia kryptį arba ilgai kontempliuoja, kur iš tiesų nori judėti toliau. Būtent todėl pastaraisiais metais tarptautinės organizacijos vis garsiau kalba apie tai, kad mokyklos uždavinys turi keistis iš esmės – iš vietos, kur vaikai mokosi teorijos, ji turi virsti vieta, kur ruošiamasi gyvenimui. Vienas iš nurodomų būdų – karjeros „šešėliavimas“ ir projektai su verslo bendruomene, nes tarptautiniai tyrimai rodo, kad tada perėjimas į studijas ar darbą būna sklandesnis, o karjeros sprendimai labiau apgalvoti“, – teigia „AMES Education“ vadovė, Britų tarybos Education UK sertifikuota konsultantė Eglė Kesylienė.

Tokios pat nuomonės ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjaus vadovė doc. dr. Lina Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė, mat, pasak jos, vien ekskursijų į įmones ar pavienių kviestinių svečių į pamokas nebeužtenka norint, kad mokiniai iš tikrųjų suprastų, kaip teorinės žinios pritaikomos realiame gyvenime ir kaip atrodo viena ar kita profesija. „Dėl to turime programą, kurios esmė – socialinius partnerius paversti ne pasyviais stebėtojais, o aktyviais ugdymo proceso dalyviais. Jie su vaikais bendrauja ne per vienkartines išvykas, bet reguliariai ir tikslingai ateina į pamokas, kad jų turinį papildytų realia praktika, pavyzdžiui, per lietuvių kalbos pamoką nagrinėjant tremties temą, į ją atvyko „Lietuvos geležinkelių“ atstovas ir kartu su mokiniais aptarė tuometinius traukinių ypatumus, tuo pačiu supažindindamas su dabartinėmis geležinkelio inovacijomis ir darbo rutina. Taip teorinė tema natūraliai įgavo gyvą ir praktišką kontekstą“, – apie mokykloje įdiegtą programą pasakoja doc. dr. L. Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė.

Kad daugelis mokyklų vis dar yra labiau atrankos įrankis, o ne sklandus pereinamosios grandies į suaugusių pasaulį modelis, teigia ir Vilniaus privačios gimnazijos vykdančioji vadovė dr. Agnė Liubertaitė-Amšiejė. Ji pavyzdžiu pateikia Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo (PISA) duomenis, kurie rodo, jog mokinių karjeros lūkesčiai dažnai pernelyg susikoncentruoja į kelias prestižines profesijas, nors realybėje sėkmės kelių yra gerokai daugiau.

„Mano manymu, taip nutiko dėl socialinių tinklų įtakos, nes juose mokiniai dažnai mato tik sėkmės „nuotrupas“ – patrauklias profesijų akimirkas, o tai vienareikšmiškai veikia supratimą apie vieną ar kitą specialybę. Matydami fragmentišką, nudailintą turinį, jaunuoliai renkasi ne profesiją, o jos įvaizdį, ir vėliau nusivilia, kad realybė kitokia. Apskritai dabar dauguma mokinių labai gerai įsisavina akademinę teoriją, bet neturi realaus vaizdo, ką per dieną veikia medikas, laborantas ar IT specialistas, tad stažuotės ar darbo aplinkos lankymas padeda jiems geriau suprasti konkrečios specialybės darbo ritmą. Būtent todėl pas mus nuo 11 klasės privaloma darbo praktika, kad vaikai pamatytų ne tik „rožinį“ „Instagram“ paveikslą, bet ir vienos ar kitos profesijos kasdienybę, atsakomybę, rutiną bei etinius aspektus. Be to, įgavęs praktikos, mokinys pasvarsto, kas jam tinka, kas vargina ar kokioje kultūroje nenorėtų dirbti, galiausiai, tai panaikina vienos profesijos sėkmės naratyvą“, – kaip mokykla dar gali padėti būsimai vaiko karjerai, pasakoja dr. Agnė Liubertaitė-Amšiejė.

 Nuo žinių prie gebėjimo adaptuotis

Paklausta, kas dar palengvintų jaunuolių ateitį, karjeros ekspertė Giedrė Valaitienė pabrėžia, kad nei „teisinga“ studijų programa, nei geri pažymiai savaime dar negarantuoja sėkmingo profesinio kelio. Pasak jos, tai veikiau startas, nes ir pats gyvenimas, ir žmogus keičiasi greičiau, nei spėja prisitaikyti bet kuri, net ir kruopščiai parengta, studijų programa, todėl fokusuotis tik į ją nederėtų.

„Akademinėje ir verslo literatūroje vis dažniau sakoma, kad karjera šiandien yra ne tikslas, o kelionė, tačiau mokyklų programose šis požiūris vis dar sunkiai skinasi kelią. Pavyzdžiui, švietimo sistemoje vis dar dominuoja aukštų pasiekimų, puikių valstybinių brandos egzaminų rezultatų ir „teisingų“ studijų pasirinkimo naratyvai, kurie palieka mažai vietos krypties keitimui ar sąmoningai studijų pauzei. Tačiau, jeigu karjerą iš tiesų suvokiame kaip procesą, ugdyme turėtų atsirasti daugiau erdvės ne tik gerinant akademinius rezultatus, bet ir gebėjimui reflektuoti patirtį, suprasti, ko išmokai, kas sekasi, kur kyla sunkumų ir kaip juos įveikti. Tai svarbu, nes iš mano patirties, dažniausiai iš mokyklos į gyvenimą jauni žmonės neatsineša būtent vadinamųjų „minkštųjų“ kompetencijų – emocinio raštingumo, savirefleksijos, kritinio mąstymo, mokėjimo adaptuotis ir spręsti problemas“, – patirtimi dalijasi karjeros ekspertė.

Paklausta, ką darytų, jeigu reikėtų sukurti į ateities technologijas ir darbo rinką orientuotą mokyklą nuo nulio, Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjaus ugdymo vadovė doc. dr. Lina Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė nurodo du dalykus – keistų egzaminų sistemą ir mokyklos vaidmenį. Jos manymu, mokykla neturėtų būti vieta, kurioje dominuoja kontroliniai ir savarankiški darbai, o sąmoningo mokymosi erdvė, kurioje svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats mokymosi procesas.

„Mokykla pirmiausia turi suteikti tvirtą pagrindą – bazines žinias, be kurių neįmanoma nei analizuoti, nei kurti, nes, jeigu šio pagrindo nėra, kiekvieną kartą teks „išradinėti dviratį“. Tačiau tuo pačiu vis akivaizdžiau matome poreikį ugdyti vaikų gebėjimą identifikuoti problemas, jas vertinti, analizuoti ir, kiek leidžia turimos žinios, spręsti, o vėliau – tobulinti pasitelkiant kūrybiškumą ir vaizduotę. Inžinerijos ugdymo kontekste šis poslinkis yra ypač svarbus, todėl STEAM pamokose dirbame pagal savo sukurtą „Penkių žingsnių“ programą – kelti problemą, planuoti, daryti, tikrinti ir tobulinti. Esminis šios programos akcentas – pirmiausia suprasti, „ką ir kodėl darau“, ir tik tuomet – „kaip tai įgyvendinsiu“, – patirtimi dalijasi doc. dr. L. Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė.

Pasak jos, ypač svarbu tai, kad tokiose pamokose dalyvauja keli skirtingų dalykų mokytojai, tad mokiniai mato, kaip skirtingos sritys gali būti tarpusavyje susijusios. Kitaip tariant, komunikuojama, kad kažko nežinoti nėra blogai ir, siekiant geriausio rezultato, normalu bendradarbiauti su kitų sričių specialistais. Būtent toks požiūris ir formuoja gebėjimus, kurių šiandien reikalauja tiek šiuolaikinis ugdymas, tiek technologijų ir inžinerijos pasaulis.

Visgi Vilniaus privačios gimnazijos vykdančioji vadovė dr. Agnė Liubertaitė-Amšiejė atvira – nors kritinio mąstymo, refleksijos ir savarankiškumo kompetencijos tampa tarptautiniu standartu, nes ir Tarptautinis bakalaureatas (TB), ir daugelis nacionalinių švietimo programų šiuos tikslus deklaruoja kaip svarbiausius, realybėje supanašėjimas dažnai yra tik „ant popieriaus“. Pavyzdžiui, TB programoje minėtos kompetencijos praktiškai įdiegiamos mokymo struktūroje, o nacionalinėse programose dažnai užrašomi reikalavimai ugdyti kritinį mąstymą, bet egzaminuose vertinamos konkrečios faktinės žinios, todėl mokytojas ir moko to, kas bus tikrinama.

„Žinoma, negalima teigti, kad viena programa išugdo tik sėkmingus absolventus, o kita šiuo klausimu atsilieka. Iš tiesų geri akademiniai rezultatai priklauso ne tik nuo programos, bet ir nuo to, kokios motyvacijos mokiniai į ją patenka ir kokio lygio yra mokyklos bei mokytojų pasiruošimas. Pavyzdžiui, kai kuriuose tyrimuose matyti, kad universitetuose TB absolventų ir ne šios programos absolventų pažymiai kartais beveik nesiskiria, kitaip tariant, vien programa stebuklų nedaro. Tačiau kituose tyrimuose matyti kitas efektas: TB diplomą gavę mokiniai dažniau įstoja į universitetus ir rečiau juos meta, o tai rodo, kad teigiamai veikia visas derinys – mokyklos lygis, mokytojų pasirengimas ir tai, kad į tokias programas dažniau ateina labiau motyvuoti mokiniai“, – koks derinys lemia jaunų žmonių sėkmę, aiškina dr. A. Liubertaitė-Amšiejė.

Protingi, bet sutrikę

Tačiau yra dar vienas dalykas, apie kurį retai kalbama ir į kurį pirštu beda karjeros ekspertė G. Valaitienė – galimybių perteklius. Pasak jos, šių dienų jaunimui vienu didžiausių karjeros iššūkių tampa ne galimybių stoka, o jų gausa, kuri, užuot išlaisvinusi, dažnai paralyžiuoja. Taip vadinamas FOMO – baimės kažką praleisti – efektas kuria iliuziją, kad viską reikia suspėti, kad kiekvienas pasirinkimas turi būti galutinis, todėl jauni žmonės ima atidėlioti sprendimus, ilgai ieško „saugiausio“ varianto ir net jį pasirinkę, ilgai dėl šio pasirinkimo abejoja.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jauni žmonės po mokyklos „užstringa“ labai skirtingai: vieni ilgai blaškosi rinkdamiesi kryptį, kiti sunkiai ryžtasi keisti sprendimą, nors jis iki galo prie širdies ir „nelimpa“, o tretiems būna sudėtinga prisitaikyti prie naujo studijų ar darbo ritmo. Tokiose situacijose ir paaiškėja, ar veikia vadinamieji vidiniai „saugikliai“ – savirefleksija, gebėjimas koreguoti savo sprendimus, emocinis atsparumas ir vidinė motyvacija, ar išoriniai lūkesčiai. Paradoksas tame, kad puikų išsilavinimą ir gerai išvystytas akademines ar profesines kompetencijas turintys jaunuoliai jaučiasi neužtikrintai, netgi priešingai – labiau įstrigę ir nerimaujantys dėl nuolat lydinčio klausimo „Kas toliau?“, nei prasčiau besimokantys jų bendraamžiai,“ – kas neramina jaunąją kartą, pasakoja G. Valaitienė.

Pasak karjeros specialistės, dažna to priežastis – gyvenimas ne tik savo, bet ir kitų žmonių lūkesčiais, nes ilgą laiką jaunuoliai vadovaujasi nuostatomis „turiu pateisinti“, „negaliu suklysti“, „jei jau pasirinkau – privalau“. Toks mąstymas didina vidinę įtampą ir baimę keisti kryptį ar apskritai leisti sau klysti, todėl geri akademiniai pasiekimai savaime dar negarantuoja vidinės ramybės. Anot jos, įvyksta priešingai – kai akademinė sėkmė tampa tapatumo pagrindu, dalis jaunuolių perdegimą patiria dar net nepradėję savarankiško gyvenimo etapo, todėl verta vaikams nuo mažens aiškinti, kad ilgalaikę vertę kuria ne tai, ką baigei, o tai, kaip moki judėti toliau – mokytis, persiorientuoti, priimti sprendimus ir augti.

Kalbėdama apie gebėjimus, kuriuos šiandien ugdome per mažai, G. Valaitienė pirmiausia išskiria šias kompetencijas – emocinį raštingumą, gebėjimą valdyti stresą, kritinį mąstymą, bendradarbiavimą, konfliktinių situacijų sprendimą, drąsą keistis ir savivertę. Pasak jos, nors viešojoje erdvėje dažniau kalbame apie technologinius proveržius ir profesijų kaitą, būtent šie gebėjimai lemia, kaip žmogus su tais pokyčiais iš tiesų susitvarko.

„Kinta įrankiai, profesijos ir darbo formos, tačiau gebėjimas išlikti tvirtame santykyje su savimi ir kitais tampa vis svarbesnis. Jei šių kompetencijų kryptingai neugdysime jau dabar, po 10–15 metų galime turėti techniškai pasirengusią, bet emociškai labai pažeidžiamą kartą, kuriai bus sunku priimti sprendimus ir prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių“, – į ką jau dabar verta atkreipti dėmesį mokyklose ir šeimose, pasakoja karjeros ekspertė.

„AMES Education“ vadovė E. Kesylienė pateikia ir konkrečių pavyzdžių: pasak jos, panašias išvadas pastaraisiais metais kartoja ir Pasaulio ekonomikos forumas, kurio rengiamose „Ateities darbo vietų“ („Future of Jobs“) ataskaitose tarp svarbiausių gebėjimų jau nebe pirmą kartą atsiduria ne konkrečios techninės žinios, o kritinis mąstymas, atsparumas stresui ir gebėjimas mokytis, ir OECD inicijuota „Learning Compass 2030“ rekomendacija, kuri teigia, jog svarbu ne tai, kiek faktų mokinys išmoksta, o tai, ar jis geba susiorientuoti neapibrėžtose situacijose, priimti sprendimus ir mokytis toliau, kai aiškių atsakymų nėra.

„Kitaip tariant, darbo rinkai vis mažiau svarbu, ką tiksliai žmogus moka šiandien, ir vis labiau – kaip greitai ir kaip sąmoningai jis sugebės persikvalifikuoti rytoj, todėl ateities švietimas turi būti matuojamas ne pažymiais ar baigtomis programomis, o jauno žmogaus gebėjimu adaptuotis nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Būtent tai ir yra universali ateities švietimo valiuta“, – tvirtina ji.

Nemokamas Tarptautinis vidurinių mokyklų, stovyklų ir studijų užsienyje AMES forumas „STUDY THE WORLD '26“ vyks sausio 31 d. 10–17 val. Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Daugiau informacijos ir registracija – www.studytheworld.lt